Simonas, išvykęs į Kanadą pagal „Working Holiday Canada“ programą, pasakoja apie savo patirtis. Medžių sodinimas tikrai unikalus darbas, teikiantis didelį pasitenkinimą ištvėrusiems visą sezoną ir tinkantis tikrai ne kiekvienam. Rytinis kėlimasis, išsiritimas iš šilto miegmaišio, užšąlęs vanduo čiaupuose, šiltas puodelis kavos, lietus ir sniegas kelias dienas iš eilės, šlapi rūbai ir galiausiai saldus pergalės skonis sezono pabaigoje.
Kas rytą pabudęs susimąstai : “o kas nutiks šiandien?”. Susidūriau su paukščiais, gyvatėm, varlėm, begale kraujasiurbių, meškom, širšių lizdais, briedžio jaunikliu, susisukusiu aukštoje žolėje, pūvančiais gyvūnų palaikais. Būna dienų, kuomet sodinimas atsiduria antrame plane, nes prieš akis atsiveria kvapą gniaužiantis kraštovaizdis: kalnai tolumoje, miškai ir tyliai tyvuliuojantys ežerėliai.
Reikia prisikrauti pilnus krepšius sodinukų ir eiti keletą kilometrų per bruzgynus, upelius, iškirsto miško šipulius, nesvarbu, kokios sąlygos bebūtų. Tuomet pagalvoji, kodėl aš čia. Ir labiau už viską lauki kada pasibaigs ši nelemta diena.
Nepagalvok, kad čia labai blogai, ko tikėjausi, tą ir radau. Po sezono galiu tvirtai pasakyti, kad šios istorijos ir patirties nekeisčiau į nieką kitą. Sunku pasakyti kas yra geriausia ir blogiausia medžių sodinine, galiausiai išlieka tik geri prisiminimai ir emocijos.
