Aistė į Australiją išvyko iškart po mokyklos. Ir savo GAP YEAR skirsto į kelis etapus:

IKI

Mano pradžia buvo daug dirbti tam, kad paskui galėčiau nebedirbti. Šitas etapas tikrai nebuvo lengvas, daug nuovargio ašarų ir pykčio, kad per mažai laiko galiu skirti draugams, veikloms. Bet užsidirbau programai.

PAKELIUI

Susikroviau daiktus ir jau buvau pakeliui dar pati to turbūt nesuvokdama. Tėčiui atsisveikinant nuriedėjo ašara, man taip pat, tik jos buvo labai labai kitokios. Viena –  pilna baimės, kita  – pasididžiavimo savimi ir žodžiais nenusakomos laimės, nes gi tai AUSTRALIJA! Man labia pasisekė, nes Sidnėjuje turėjau labai tolimų pažįstamų, kuriuos dabar vadinu savo tėvais Australijoj. (Jis ten gimęs ir augęs australas, kurio tėtis buvo karo metais Australijon pabėgęs lietuvis; ji visiška lietuvaitė, kurią pamilęs Andrew „pavogė“ iš Lietuvos ir atsivežė už jūrų marių gyvenimui kartu).

Labai greitai pavyko perprasti viešojo transporto sistemą, susipažinti su apylinkėmis, priprasti prie mokslų. Labai daug klaidžiojau visur, aplankiau turbūt visas Sidnėjaus bibliotekas, nemažai galerijų ir muziejų, parkų.

KARANTINAS

Mane visur kartu vežiojosi mano australiški tėvai. Važiavom grybauti! Į mišką, kuris kažkada pasodintas medienos pramonei, pušys ten originaliai neauga.

Teko sudalyvauti keliuose lietuvių bendruomenės renginiuose. Labai miela, kad jie stengiasi palaikyti lietuviškas tradicijas, bet ir labai juokinga, nes cepelinai ten labai toli nuo lietuviškų cepelinų, tokios lietuviškos muzikos, kurią klauso jie, seniai nieks Lietuvoje nebeklauso, o jau nekalbu apie jų neva išlikusias lietuvių kalbos žinias.

Pamačiau mėlynuosius kalnus. Labai gražu.

LINK PABAIGOS

Kai nusprendžiau, kad jau visgi gal esu pasiruošusi važiuoti namo (paprasčiausiai suvokiau, kad nesvarbu, kada važiuosiu, bus vienodai liūdna), nes pandemijos metu keliavimo ir darbo susiradimo galimybės labai ribotos, pažadėjau sau daug spontaniškų dalykų nuveikti per tą paskutinį mėnesį:

Kažkada kėliausi labai anksti, kad pamatyčiau, kaip saulė kyla iš vandenyno, o ne į jį leidžiasi. Per couchsurfingą susiradau vaikinuką, kuris gyvena van life ir porai dienų įsiprašiau pagyventi su juo. Aprodė daug gražių vietų, pamaitinom kengūras braškėmis.

Susiradau gerą draugą, su kuriuo apsikeitėm knygomis (jam daviau lietuvišką, jis net negali jos perskaityti), kad turėtume pretekstą kada nors kažkur susitikti ir jomis atsikeisti.

PO VISKO

Rašau šį laišką ir šypsausi. Tai reiškia viskas buvo puiku. Gražūs prisiminimai.

Gerai buvo turėti gap yerą. Gal tai, ką noriu veikti gyvenime ir nepakito, bet išmokau pasirūpinti savimi, drąsiau pažindintis su naujais žmonėmis ir kultūromis, įrodžiau sau, kad kai labai kažko norime ir įdedame pakankamai pastangų, viskas įmanoma, visai išmokau būti su savimi, supratau, kad geriausi draugai išlieka geriausiais draugais net ir ilgai nesimatant, kai jie tikrai geriausi, nors Australija labai smagu, Lietuvos vis tiek pasiilgau. Kartais gal sunku įvardinti tą paaugimą, bet tikrai paaugau. Kažkokia ramesnė ir užtikrintesnė savimi grįžau.

Daugiau apie pačią programą: Darbo ir studijų programa Australijoje.