lv

Raimonda Australijoje

2015-02-10
Raimonda Australijoje

Tokių didelių kelionių, dėl kurių atidavei visą save ir viską savo, pliusas tas, jog pirmieji įspūdžiai būna be galo stiprūs. Tokie stiprūs, kad, spėju, jie liks su manimi visą gyvenimą. Ir jei ne žinojimas, kiek apsisprendimų kainavo, kiek jėgų atėmė ir kiek ryžto reikalvo išvykimas į kitą Žemės pusrutulį, veikiausiai rankas būčiau nuleidusi ne kartą. Tačiau kiekvieną vakarą matant naktinį Sidnėjų, kiekvieną sykį laipiojant uolom paplūdimiuose, tu supranti, kad jokiu būdu neleisi minutei dvejonių ir nerimo atimti iš tavęs 60 sekundžių laimės ir pozityvo. Taigi kaip mums sekasi Raudonojoje žemėje?

 

Gavau kvietimą dirbti japonų restorane. Dirbu jame iki šiol ir tai yra viena smagiausių patirčių gyvenime. Tiesa, nors vis dar neskiriu, kuri Miyuki, kuri Yuka (o kitų kolegų vardus mokausi iki šiol), nors nuo „sushi“ išbėrė taip, jog geriu vaistus, tokios draugiškos kultūros ir draugiškos atmosferos darbe nesu niekur patyrusi. Kiekviena mano klaida taisoma su šypsena, o geras dabas giriamas su dar didesne.

Žinot, tą keistą jausmą, kai baigi mokyklą su pagyrimu, baigi universitetą, išbandai darbą ofise… o vis tiek jautiesi geriausiai 9 valandas per dieną pardavinėdama „sushi“, nuolat bendraudama su vietinėmis šeimomis (kurios jau ir į svečius kviečia), o pertraukų metu čirškindama pilvą papluūdimy.

Nauji metai mums jau pateike savų džiaugsmų ir išbandymų. Viskas prasidėjo puikiai, labai operatyviai ir smagiai suroganizuota kelione į Mėlynuosius kalnus, esančius už 150 km nuo Sidnėjaus. Visą laiką saukau – gamta vis tiek visados gyvenime sužavės labiau nei blokiniai, dangų gožiantys dangoraižiai ar negyvų iškamšų apstatyti muziejai.

Jei nuoširdžiai įdomu, kada grįšiu namo – tai… tai, matyt, vienintelis klausimas, į kurį atsakymo neturiu ir ieškoti nenoriu. Cheers, gyvenimą planuoju daugiausiai dviems savaitėms į priekį!!!!